Programos sudarytojas Karolis Žukas
Prisikėlimas (Resurrection, rež. Bi Gan)
MEISTRAI
Šešių dalių epas, nukeliantis mus į ateitį, kur žmonija iškeitė gebėjimą sapnuoti į nemirtingumą. Tai odė pačiam kinui, suskaidyta į šešis skyrius, kurių kiekvienas atspindi vieną iš budizmo juslių (regą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą ir protą). Režisierius Bi Gan veda žiūrovą per skirtingas epochas ir stilius – nuo nebyliojo kino ekspresionizmo iki purvino film noir, vampyrų dramos ir neoninio gangsterių trilerio. Atpažinsite daugybę nuorodų į kino istorijos gigantus – nuo brolių Lumière’ų iki Wong Kar-wai. Režisierius išlieka ištikimas savo braižui – čia vėl dominuoja laikas, atmintis ir, žinoma, jo autorinis ženklas: itin ilga, vienu kadru nufilmuota scena. Bi Gan tarsi sako: kinas yra visad mirštanti meno forma, tačiau kol yra sapnuojančių, jis visada prisikels nauju pavidalu.
Tiesiog atsitikimas (It was just an accident, rež. Jafar Panahi)
MEISTRAI
Filme „Tiesiog atsitikimas“ Jafaras Panahi atsisako savo įprasto pusiau dokumentinio stiliaus ir įtraukia žiūrovą į įtemptą moralinį trilerį. Atsitiktinis susidūrimas čia virsta negailestinga akistata su praeities traumomis, kai grupė buvusių Irano politinių kalinių bando identifikuoti savo kankintoją. Režisierius meistriškai žongliruoja tarp absurdo komedijos ir moralinės dramos, keldamas fundamentalų klausimą: ar auka, trokštanti keršto, gali išvengti tapimo tokiu pačiu monstru, kurį bando nubausti? Jafaras Panahi dar kartą įrodė, kad yra vienas didžiausių kino humanistų.
Išmuštieji iš vėžių (Dazed and Confused, rež. Richard Linklater)
SMELLS LIKE TEEN SPIRIT
Stipriai rekomenduoju kiekvieną programos „Smells Like Teen Spirit“ filmą, bet „Išmuštieji iš vėžių“ turi specialią vietą mano širdyje. Tai yra filmas, kuris man suteikia ypatingą komfortą ir kurį pažiūriu bent sykį per metus. Richardas Linklateris įkūnijo ne tik septinto dešimtmečio vaizdą, bet ir dvasią. Mes ne tik matome kliošines kelnes ar ilgus plaukus – mes beveik užuodžiame vasaros nakties orą, jaučiame automobilių sėdynių kvapą ir tą saldų, šiek tiek melancholišką laukimą, kai atrodo, jog tuoj įvyks kažkas nuostabaus. Tai filmas apie maištą be priežasties, apie draugystę, kurią jungia garsiai grojantis rokenrolas, ir apie tai, kad kartais svarbiausia buvimas čia ir dabar. Žiūrint filmą norisi įlipti į ekraną ir užsirūkyti kartu su herojais.
Vive L’AmouR (Vive L’Amour, rež. Tsai Ming-liang)
PAGAMINTA TAIVANE
Vienas mano mylimiausių režisierių Tsai Ming-liangas grakščiai ir poetiškai vaizduoja nekilnojamojo turto bumo įkaitus – tris Taipėjaus gyventojus, klaidžiojančius tarp prasmės paieškų ir nepatenkinamo intymumo troškulio. Šiandien, kai nuosavas būstas tapo didžiausia prabanga, kai dėl skaitmeninių pažinčių seksas tapo lengviau prieinamas, o meilė labiau komplikuota ir vis dažniau girdime „vienatvės epidemijos“ terminą – „Vive l’amour“ yra kaip niekad aktualus. Filmo kultinį statusą geriausiai įrodo Taipėjaus Daano parke atsiradusi tradicija: Naujųjų išvakarėse čia studentai susiburia ne tik švęsti, bet ir kartu sėdėti ir verkti, taip pagerbiant filmą. Primygtinai prašau patikrinti ir kitus programos „Pagaminta Taivane“ filmus – visi jie puikūs.
Hind Radžab balsas (The Voice of Hind Rajab, rež. Kaouther Ben Hania)
MEISTRAI
Režisierė Kaouther Ben Hania sukūrė bene labiausiai emociškai triuškinantį praėjusių metų filmą, kuriame riba tarp kino meno ir žiaurios realybės tiesiog išnyksta. Naudodama tikrą pasaulį šokiravusį šešiametės Hind Radžab pagalbos šauksmo įrašą, autorė priverčia žiūrovą ne tik stebėti, bet ir fiziškai pajusti paralyžiuojantį bejėgiškumą. Tai kolektyvinės atminties dokumentas ir liudijimas apie tragediją, nuo kurios nusisukti nebeturime teisės. Filmas, kuris kalba pats už save.
Alfa (Alpha, rež. Julia Ducournau)
MEISTRAI, VIDURNAKČIO KLYKSMAI
Po skandalingosios „Titanės“ sėkmės Julia Ducournau grįžta su kur kas ramesniu, tačiau ne mažiau paveikiu kūriniu. „Alfa“ negailestingą virusą, sustingdantį kūnus į gyvas marmuro statulas, paverčia galingu stigmatizacijos ir gedulo simboliu. Režisierė atsisako jai būdingų kruvinų elementų, tačiau išlaiko tą patį chirurginį dėmesį kūniškumui. Filmas, skendintis šaltoje pilkšvų ir gintarinių tonų paletėje yra klaustrofobiška šeimos drama, kurioje Taharo Rahimo fizinis atsidavimas vaidmeniui tiesiog gniaužia kvapą. Ambicingas, vietomis painus, bet giliai empatiškas pasakojimas apie tai, kaip mirtis mus paverčia monumentais, o prisiminimai – dulkėmis.
Barrio Triste (Barrio Triste, rež. Stillz)
LOST, LOST, LOST
Režisierius Stillz, jau užsitarnavęs pripažinimą muzikos pasaulyje kurdamas Bad Bunny vaizdo klipus, įkvėpimo ieško praeityje – devinto dešimtmečio Medeljino gatvėse. „Barrio Triste“ balansuoja tarp gatvės neorealizmo ir fantastikos, kur paslaptingos šviesos danguje tampa vilties, o gal artėjančios pražūties simboliu. Nors filmo struktūra sąmoningai chaotiška, būtent šis nevaldomas kameros žvilgsnis leidžia apčiuopti gatvėse siautėjančių paauglių pulsą. Tai triukšmingas, purvinas ir hipnotizuojantis debiutas, kuriame susiduria mada, gatvės kultūra, eksperimentas ir agresyvus Arca garso takelis.