Pastaruoju metu ligoninėje aš – medicinos stebuklas. Galbūt stokoju dėkingumo, bet turiu prisipažinti nedeganti noru gyventi gydytojams, padariusiais viską, kad mane išgelbėtų. Buvau išgydyta, bet sykiu fiziškai ir psichiškai sužalota. Pro tėvo kameros objektyvą žvelgiu į savo gyvenimo laikotarpį, iš kurio neturiu nė vieno atsiminimo. Praėjus dviem dešimtmečiams po to, kai vaikystėje išgyvenau vėžį, tarp randų ir troškimų ieškau ligos pėdsakų.
