Kol žmonės kovoja su laiku, mėgindami išsaugoti paveikslus, mirusiųjų kūnus ir savo prisiminimus, į jų erdvę veržiasi mikroskopiniai grybai. Jie primena, kaip viskas kinta ir turi sunykti, kad atgimtų. Tai virsmo istorija, kurioje religija tampa fonu, o mikrogrybai – metafora. Neišvengiamai nyksta mūsų sukurti daiktai, vėliau – ir mes patys. Tačiau pažvelgus per mikroskopą žybteli vilties blyksnis: nesustabdomas augimas tampa tylia, didinga pergale prieš mirtį.
